Laimikio apžiūra

Kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį, manęs laukė nuolatiniai medžioklės plotai – prekybos centras. Čia jau nebe pirmą kartą ateinu susidoroti su užduotimi kažką, ko būtinai reikia dabar, ir ko galbūt prireiks vėliau. Šį kartą vykau į „Ozo“ prekybos centrą, kur mane iš tiesų palankiai sutiko daug mielų ir gražių pasiūlymų. Štai dabar su savo medžioklės trofėjais, su laimikiu, atidavusi visas savo jėgas, įžvalgumą ir kulkas (pinigus), jau esu namie, rūšiuoju laimikį ir svarstau, verta buvo kovoti dėl šio grobio, ar ne.

Drabužiai

Pirmiausiai – drabužiai. Prekybos centras man vis tiek visada pirmiausiai yra ta vieta, kur aš patenkinu savo alkį drabužiams. Vieni gali be jų gyventi, kiti negali, vieni renkasi tik tada, kai skylėmis išeina paskutiniai lopai, kiti nuolat atnaujina savo asortimentą ir net nebūtinai jį paliečia, o tiesiog mėgaujasi tuo, kad spintoje šiugžda, guli, kabo kažkas gražaus. Kaip suprantate, būtent pastarajam tipui save ir priskirčiau. Taigi, neišvengiamai grįžau su drabužių lobiais. Leiskite man juos aptarti.

Nusipirkau tris sukneles. Viena yra mėlyna su baltais taškeliais. Vadinamojo „retro“ stiliaus. Ant storų petnešų, lengvo audinio, švelniai priglunda prie kūno, gražiai išryškina figūrą. Tikriausiai nepatiktų mano mamai, nes ji vis dar galvotų, kad tai labai pasenusi mada, neatsižvelgdama į tai, kad mada eina ratu, visada. Tačiau jau dabar matau defektus. Bus labai smagu, jauku ir patogu ją dėvėti, tačiau tikriausiai ji suplyš per kai kurias siūles. Esu jau turėjusi tokių drabužių, pasiūtų iš šio audinio, ir tie drabužiai turėjo būtent tokį defektą.

Atroji suknelė yra balta, lengva, su pamušalu, ir su guma apačioje. Tam tikra prasme – išsipūtusi kaip zefyras, bet iš kitos pusės – svarbu, kad ne kopūstas. Nes kopūstas matosi, kai papučia vėjas, o čia pūsk nepūtęs, bet suknelės taip lengvai nepakelsi į viršų, kai yra kažkokia guma.

Avalynė

Kaip jau minėjau, prekybos centras man yra neišsenkantis medžioklės plotas. Didžiausias Dzūkijos miškas senam grybautojam, tirštas ešerių tvenkinys žvejui, turtingas gintarų krantas brangakmenių rinkėjui. Mano brangakmeniai, mano ešeriai, mano voveraitės – tai puiki nauja nukainota avalynė. Tokios „Oze“ dabar radau kaip niekad daug, ir kaip tik svarstau – ar ne per daug. Gal reikėjo mažiau? Svarbiausia yra išlikti oriai ir niekam neprasitarti, kad pusė atlyginimo išėjo štai tokiems kilniems tikslams, o vyrui sudaryti iliuziją, kad jis yra neatidus stuobrys, anksčiau neva nepastebėdavęs šių mano batelių, kuriuos aš „jau seniai turiu“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Current day month ye@r *