Apie prietarus

Yra kalbų, kurių žmonės sąmoningai vengia ir nesileidžia į jas, kai tai nėra būtina. Pavyzdžiui, antkapiai, paminklai mirusiajam, laidotuvių procesijos, mirties būdai, mirtis – tai temos, kuriomis retai kas nori šiaip sau be priežasties kalbėtis. Nuo senų laikų tikima sena žodžio jėga, žodis galingas kaip kardas, bijoma, kad kalbant galima ir „prisikalbėti“. Todėl ir šiais laikais žmonės stengiasi intuityviai vengti betikslio kalbėjimo apie tuos dalykus, kurių nenori, bijo labiausiai. Psichologai galbūt sakytų, kad kaip tik reikia kuo labiau verbalizuoti, aptarti savo baimes, tačiau prietarai sako – gana kalbėti. Kokie tie populiarūs prietarai ir kitokie mitai?

Nusitraukė į kapo duobę

Kaimuose dar ir dabar dažnai sakoma, kad velionis į kapo duobę nusitraukė kažką kitą pažįstamą. Taip nutinka, kai kažkieno laidotuvėse dalyvauja koks nors žmogus, o po dienos ar kelių taip pat netikėtai miršta. Tuomet sakoma, kad tarsi nematoma jėga ir ranka galėjo nusitraukti žmogų į kapą. Kai būna jau uždėti antkapiai, tai kapas tarsi tvirčiau uždarytas, tokia rizika šioje mistinėje erdvėje sumažėja.

Sapnuoja krentančius dantis

Įdomus iš senų laikų ateinantis sapnų aiškinimas. Aiškinama, kad krentančių dantų sapnavimas pranašauja kažkieno mirtį. Iš tiesų, dabartiniai mokslininkai visiškai paneigtų tokį priežastingumą bei teigtų, kad dantys krenta dėl to, kad bijoma jų netekti. Ko bijome, tą kartais susapnuojame, tarsi pasiruošdami tam baisiam scenarijui gyvenime, tarsi pasiskiepydami save nuo kažko, kas gal nutiks vėliau. Tai viena iš košmarų aiškinimo versijų. Todėl galbūt ir košmaras apie krentančius dantis yra mažiau stebuklingas nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Viso labo tai tik mūsų pačių baimė netekti dantų.

Neliesti antkapio

Pagal vieną paprotį, antkapiai yra tokie objektai, kurių geriau neliesti rankomis, nes taip gali sunervinti velionio sielą, kuri vėliau tave persekios. Toks mitas ateina iš labai senų laikų, tačiau ir dabar dažnai žmonės, atėję į kapines, jaučiasi nelabai jaukiai. Tarsi savaime nesinori nieko liesti ar per daug trukdyti tiems, kas ten palaidoti.

Senovės papročiai

Jeigu pažvelgtume į seniausius lietuvių laidojimo papročius, pamatytume, kad protėviai velionius ne kiek gerbė, o kiek jų bijojo ir stengėsi apsisaugoti nuo galimo jų grįžimo. Pavyzdžiui, vienoje seniausių Lietuvos kapaviečių Donkalnio ir Spigino salose (Biržulio ežere) palaikai rasti specialiai paruošti, kad mirusieji negalėtų sugrįžti. Jų akyse būdavo gintariniai diskai, į visas veido, galvos angas prikaišiota žvėrių dantų, dažnai sulaužyti arba surišti sąnariai. O ir laidojama ne kažkur prie namų, o plukdoma į salą, iš kurios sunku grįžti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Current day month ye@r *